Žodžiu "moteriškumas" lengvai žongliruoja vyrai ir moterys, tačiau, kaip už jo slypinčias savybes atskleisti, vidurinėse mokyklose ar akademijose nerodo - tenka išmokti pačioms savo gyvenimo universitetuose. Siūlome truputį pagalbos iš šalies - apie moteriškumo lavinimą pasakoja Eglė Kvedaravičiūtė, asmeninio gyvenimo kompetencijų ugdymo mokyklos moterims MOTERS STUDIJA vadovė.

Kad ir kaip gudrautume prieš save ar kitus, visgi esmių esmė per visus amžius išlieka ta pati - pagrindinė moters paskirtis Žemėje yra duoti gyvybę. Tai reiškia ne tik fizinį veiksmą - išnešioti ir pagimdyti kūdikį, bet duoti gyvybę plačiausia šio žodžio prasme - kurti jaukumą, pildyti erdvę, rūpintis ir globoti, puoselėti žmones ir idėjas, "maitinti" juos savo energija ir dėmesiu.

Galbūt straipsnio pavadinimas skamba pretenzingai, tačiau, kaip netrukus paaiškės, pojūčių gurmanu gali tapti ne tik išrinktieji. Pirmas žingsnis - dėmesį atkreipti į tai, ką mano kūnas jaučia čia ir dabar. Pabandysite? 

Savo įvaizdį sukūrusi moteris - visada nepakartojama, patraukli, žavi. Ji moka perteikti savo emocijas, kurti norimą bendravimo atmosferą, keisti savo ir aplinkinių nuotaiką. 
Kaip siekti profesinės karjeros ir tuo pat metu išlikti moterimi - įspūdinga ir paslaptinga? Kaip kasdien atrodyti šiek tiek kitokiai? Kaip būti įvairiai ir kartu atpažįstamai? 


Panašios ir skirtingos 
Moteriškumo idealas - tai sąvoka, kurią kiekviena epocha pakoreguoja savaip. Tad kokia gi yra ideali šiuolaikinė moteris? 

Šiandienos pasaulis - sudėtingas, kintantis, kupinas begalės prieštaravimų. Todėl moteriai labai svarbu žinoti, kokiose situacijose ji jaučiasi tvirta, saugi, kūrybinga, o kokiose jai šiek tiek nejauku. Kokie dėsningumai tai lemia? Vienas iš jų, galbūt pats paprasčiausias - nusistovėjęs būdas prisitaikyti prie kasdienybės. Panašiose situacijose moteris paprastai visada elgiasi taip pat: linkusi šeimininkauti puls talkinti šeimininkei net atėjusi į svečius, o mėgstanti būti dėmesio centre stengsis atkreipti dėmesį į save visur - ir namuose, ir darbe, ir gatvėje. Tačiau skirtingos moterys toje pačioje situacijoje dažnai elgiasi visiškai skirtingai. Kas vienai labai paprasta, kitai kažkodėl neįmanoma, kas vienai malonu, kitą kažkodėl erzina ir pan. - pradedant drabužiais, baigiant koketavimu. Natūraliai, kaip žuvis vandenyje besijaučianti moteris staiga pasimeta: pasikeičia situacija, ir visų dėmesys nukrypsta į kitą, kurios dar ką tik, regis, niekas nė nepastebėjo. Taigi kiekviena moteris turi savo silpnųjų ir stipriųjų savybių, kurias pažinusi gali gerokai pasilengvinti gyvenimą. 

Pabandykime pažaisti tokį žaidimą. Aš - šeimininkė. Aš - karys. Aš - prizas. Aš - mūza. Taip galima pavadinti keturis moters elgesio ir bendravimo kasdieniniame gyvenime būdus ar modelius, dar vadinamus socializacijos tipais. Ideali moteris turėtų mokėti įsijausti į kiekvieną iš jų, realioji būna įvaldžiusi vieną ar du. 

Šeimininkė 
Tvarkyti namus moka kiekviena moteris, tačiau viena tai darydama kankinasi, o kita šitaip... ilsisi. Jos namai visada pilni svečių, traukia aplinkinius kaip magnetas. Juose malonu pailsėti, atsigauti. Visada žinai, kad čia užėjęs jausiesi laukiamas ir svarbus. Beje, tai nereiškia, kad tokia moteris turi būti namų tvarkytoja. Ji gali netgi neužsiimti namų ruoša. Tiesiog kad ir kur ji būtų, visur mato savo ūkį. Jai reikia viską žinoti, kontroliuoti, apskaičiuoti. Ji gali vadovauti didelei firmai: jei dėl tokios moters perdėto apdairumo bei baimės rizikuoti firma ir netaps savo srities lydere, tai tikrai nebankrutuos. Atitinkamai tokia vadovė elgsis ir su savo pavaldiniais - rūpinsis jų nuotaika, asmeninėmis problemomis, norais. Pas tokią moterį žmonės eina kaip pas mamą - nesvarbu, kiek jai metų, tačiau šalia jos saugu ir ramu. Kiekvienoje įstaigoje būtinai atsiranda moteris, kuri prisiima funkciją rūpintis kitais. Kartais iki absurdo - ji kažkodėl jaudinasi, kad jos bendradarbis dar nepietavo ar kad nepatogiai įrengta jo darbo vieta... Ji gali būti puiki visuomenės veikėja, prodiuserė, renginio vedėja, klasės auklėtoja, bet kas - savo teritorijoje ji visada elgsis kaip rūpestinga šeimininkė. Kaip kadaise Volterui apie Rusiją rašė carienė Jekaterina: "Rusijoje, mano mažyčiame dvarelyje, viskas gerai...". 

Karys 
Geriausiai šio tipo moteris jaučiasi situacijose, kai reikia ko nors siekti: darbo, paaukštinimo, vyro, laimės... Tik nepainiokime, jos kovos priemonės - moteriškos. Tokia moteris gali būti švelni, žavi, mėgstanti puoštis ir koketuoti. Tiesiog į savo žavesį, rūbus, įgūdžius ir žinias ji žiūri kaip į naudingus ginklus. Tik turėdama tikslą, kurio siekia, ji jaučiasi gyvenanti ne veltui. Kovotoja labai gerai žino, ko nori: ar ji siekia kilti karjeros laiptais, ar įgyvendinti savo sumanymą, ar užkariauti mylimo vyro širdį. Neišsenkančios jos kūrybos sritis - priemonės tikslui pasiekti. Ir tai nereiškia, kad ji apsimetinėja, tiesiog pasiekti užsibrėžtą tikslą - jai didžiausia, svarbiausia vertybė. Kovotoja elgiasi visiškai natūraliai. Tikslas ją veikia kaip narkotikas - jos akys užsidega, jai tarsi išauga sparnai. Gyvenimas įgauna prasmę. Dėl tikslo tokia moteris ji gali paaukoti daug ką - laisvalaikį, ramų gyvenimą, žmogiškus santykius. Ji nemoka rūpintis žmonėmis kaip šeimininkė, nes pasaulyje, kuriame ji gyvena, bičiuliais gali tapti tik kovos draugai, o ir mylimasis - arba kovos draugas, arba žmogus, kurį reikia užkariauti. Ši moteris gyvena idėjų pasaulyje. Jos namai spartietiškai paprasti, tačiau patogūs. Juk jie turi būti prieglobstis, kuriame ji atgautų jėgas. Beje, jeigu kovotoja neturi sferos, kurioje jaučiasi reikalinga, mūšio lauku ji paverčia savo namus, kurdama namiškiams tikrą pragarą: nuolatiniu nepasitenkinimu, santykių aiškinimusi, priekabių ieškojimu. Jai būtina turėti tikslą - nesvarbu kokį. 

Prizas 
Tai moteris, kuriai reikia žiūrovų. Daugelį moterų dėmesys trikdo, tik ne šią. Gyvenimas jai tarsi scena, kur ji turi būti tobula. Ji - grožio specialistė (ne specialybės prasme). Ji moka tobulai atstovauti savo pasauliui: įstaigai, namams, šeimai, vyrui ar mėgstamai veiklos sričiai (verslui, menui, mokslui). Socialiniame gyvenime ji gana pasyvi, tačiau ne todėl, kad nepasitikėtų savimi - ji tiesiog laukia atjojant ant balto žirgo princo, kad papuoštų jo gyvenimą savo švytėjimu - lyg brangakmenis. Tokia moteris dalykiniame susitikime, nepratarusi nė žodžio, gali padaryti daugiau nei be perstojo kalbantis firmos direktorius. Savo išpuoselėtu įvaizdžiu ji tarsi spinduliuoja informaciją, kad firma yra klestinti ir patikima. Jos namai taip pat išpuoselėti - ji moka parinkti gražius daiktus, derinti spalvas, kurti žaidimo atmosferą. Rengdama kviestinę vakarienę, ji ieškos įmantriausių receptų, patiekalus stengsis visaip papuošti, pasirūpins stalo serviravimu: įrankiai, servetėlės, žvakės... Šeimininkei svarbiausia, kad valgis būtų skanus ir sotus, o moteris-prizas nesirūpina, ar jos patiekalas pasotins, - jai įdomu eksperimentuoti. 

Mūza 
Šalia tokios moters vyrai staiga prisimena seniai pamirštas savo idėjas, ima girtis nebūtais žygdarbiais, jūra jiems rodosi iki kelių. Tokią draugę mes paprastai vengiame kviestis į savo šeimą, nors labai mielai su ja bendraujame vienos - ji visada turi daug sumanymų ir energijos. Beje, dažnai mūza įkvepia, įkalba žmones kokiai nors veiklai, o pati dingsta... Ji nemėgsta buitinių rūpesčių, konkrečių darbų savo idėjai įgyvendinti. Mūza lengviau nei kitos moterys prisitaiko prie judraus darbo ar gyvenimo būdo, neskausmingai keičia gyvenamąją vietą, tačiau gyvenimas šeimoje - buitis, kasdienybė, rutina - ne jai. Ypač daug tokių moterų pasirenka meno sferą. 


Nė viena būdo savybė, nė vienas gyvenimiškas įgūdis nėra svarbesnis ar menkesnis už kitą. Įsivaizduokite, kad viename bute gyvena visų šių skirtingų socializacijos tipų atstovės. Jos laukia svečių. Šeimininkė puola tvarkyti kambarius, kad juose būtų jauku. Moteris-prizas ima gražintis - kai ateis svečias, ji bus pasirengusi juos užimti. Moteris-kovotoja stengsis išlaikyti pobūvio struktūrą, kad svečiai jaustų, jog laikas eina prasmingai - nuo vieno tikslo prie kito. Na, o mūza užpildys pauzes taip, kad svečiai praleistą laiką prisimins su jauduliu ir pasitenkinimu. 

O jei visa tai - viename asmenyje? Ar ne puiki puokštė sau ir kitiems? Ar ne šiuolaikinis moteriškumo idealas?
 
Straipsnio medžiaga paimta iš knygos "Moteris vyro pasaulyje". 
Autorė - I. Veselnickaja, vertė I. Saukienė.

Masažas – vienas iš nedaugelio malonumų, kai gali nieko neveikdama atsiduoti kito rankoms ir leistis į kelionę po savo vidinį pojūčių pasaulį. Masažas, tai - jaunystės eliksyras, tai - kūno tonuso ir energijos šaltinis. Jis harmonizuoja žmogaus kūną, sąmonę ir jausmus.

Masažo metu atpalaiduojmi raumenys, aktyvėja kraujotaka, greitėja medžiagų apykaita, skatinamas nereikalingų medžiagų pašalinimas iš organizmo. Per masažą taip pat yra patenkinamas ir emocinio kontakto poreikis, atsiradęs gimstant, kai kūdykis buvo atskiriamas nuo motinos. Idealiausiai  šis poreikis yra patenkinamas vaikystėje, kai motina tave glaudžia prie krūtinės ir glosto nieko nereikalaudama mainais.

Emocinio kontakto poreikis - vienas iš bazinių žmogaus poreikių, lemiantis jo emocinę būklę. Trumpiau tariant, jeigu emocinio kontakto poreikis patenkintas – žmogus jaučiasi gerai. Jei ne – kažko trūksta...

Taigi gerai atliktas masažas – ne tik atpalaiduoja kūną, bet ir nuima emocinę įtampą, įkvėpia naujoms mintims.

Nėra vidutinės, visiems tinkamos „gero masažo“ sąvokos. Masažas – individualus, netgi intymus procesas, patenkinantis tavo kūno poreikius bei harmonizuojantis tave kaip visumą.

Geram masažui reikia: masažo specialisto (-ės), gebančio (-s) įsiklausyti, jausti tavo kūno poreikius ir tavęs, gebančios atpalaiduoti kūną, sustabdyti minčių srautą bei pasinerti į savo vidinį pasaulį..

Žmoguje puikiai dera trejybė - kūnas, sąmonė ir jausmai. Šios sudedamosios dalys yra labai skirtingos ir pažįstamos bei lavinamos taip pat skirtingai. Pavadinkime sudedamąsias „instrumentais“. Sąvoką „instrumentas“ naudosime „ką gali juo padaryti/ atlikti“ kontekste. Tai reiškia, jog esi tu ( unikali, nepakartojama), kuri naudodamasi savo instrumentais atlieki tam tikrus veiksmus.

Instrumentai: kūnas, sąmonė ir emocinė sfera. 

Kūnas kaip instrumentas, t.y. juo tu gali: eiti, miegoti, valgyti, ilsėtis ... 
Kūno kultūros lavinimas (atkreipkite dėmesį – ne fizinis, bet kultūros lavinimas), žinoma, dažniausiai (ne)vyksta šeimoje bei mokykloje.  
 
Kažin, ar daugelį iš mūsų mokė taisyklingos laikysenos bei kūno estetikos pagrindų...Ką jau kalbėti apie gebėjimą jausti savo kūną iš vidaus: ką jis norėtų valgyti, kaip jis norėtų judėti, kokia drabužių faktūra jam yra maloni... O atsipalaidavimo bei poilsio menas? O mokėjimas visa savimi patirti malonumą?..
Jeigu būtų mokę šių dalykų, mes visos, be išimties, būtume gyvenimo gurmanės. 
 
Sąmonė kaip instrumentas. Juo tu gali: mąstyti, atsiminti, kurti planus, svajoti... 
Šį instrumentą dažniausiai laviname mokykloje, universitete ir besimokydamos naujų dalykų.
 
Mes dažnai žavimės sėkmingais žmonėmis – jie tokie aktyvūs, kūrybingi, nepavargsta ieškoti naujų dalykų, užsiima daugeliu veiklų...  Įdomu, kodėl taip yra? Ar jie tokie protingi? O gal tiesiog jų sąmonė nesuvaržyta įprastų stereotipų, galbūt jie nuolat plečia savo akiratį? 
 
Taigi, kūrybiškumas glūdi sąmonėje - kuo plastiškesnė sąmonė, tuo daugiau galimybių matai. Naujų formų kūryba teikia energijos, žadina smalsumą, skatina nesustoti ir eiti į priekį. 
 
Emocinė sfera - instrumentas, kuriuo tu gali: jausti savo nuotaiką bei vidinę būseną, susitapatinti su kino filmo herojumi ir taip patirti jo emocijas, pergyventi praeities potyrius, modeliuoti svajonių emocijas... 

Emocinės sferos lavinimas vyksta šeimoje, artimiausioje tave supančioje aplinkoje, t.y. - kokioje šeimoje gimei, tokią emocijų valdymo kultūrą ir perėmei. O sąvokos: „emocinė savireguliacija“, „emocinis stabilumas“, „jautrumas“, „gebėjimas nepasiduoti stresui“, ko gero, veržiasi į tavo gyvenimą dabar, praėjus nemažai laiko po to kaip išėjai iš tėvų namų...
 
Išgyvenimai, emocijos, jausmai yra tai, kas teikia spalvas gyvenimui. Gebėdamos jausti, atsiverti, mylėti jaučiamės turtingos, laimingos, degančios noru, kupinos gyvybės ir aistros. Per jausmus identifikuojame ar esame laimingos...
  
Kaip matome: skirtingi instrumentai atlieka skirtingas funkcijas. Nė vienas iš jų nėra „svarbiausias“ arba „geriausias“. Visi jie – kūnas, sąmonė ir emocinė sfera – yra lygiaverčiai, svarbūs ir reikalingi. Jeigu vienu iš jų nustoji rūpintis arba jį lavinti – dingsta pusiausvyra ir pradeda kažko trūkti... o jeigu tobulini ir vystai - gyvenimas pražįsta daugybe spalvų bei skonių...

Kalbama, jog pusiausvyros nebuvimas tarp vidaus ir išorės yra dažniausia žmogaus nepasitenkinimo gyvenimo kokybe priežastis. Ir atvirkščiai – šio balanso radimas reiškia harmoniją su savimi bei pasauliu.

Žmogaus gyvenimas yra dvilypis: jis susideda iš išorinio ir vidinio gyvenimo. Išorinis gyvenimas vyksta tarp žmonių - jis matomas: karjera, šeima, draugai, laisvalaikis, kelionės... Vidinis gyvenimas – subjektyvus, nematomas išoriniam stebėtojui. Jį atspindi svajonės, norai, mintys, nuotaikos, išgyvenimai, veiklos ir būties įprasminimas... Per vidinį gyvenimą atsiskleidžia savęs unikalumas.

Skirtingi dėsniai, skirtingos vertybės, skirtingas laiko pojūtis – tokie skirtingi ir netgi sunkiai susiejami tarpusavyje yra vidinis ir išorinis gyvenimas. Tiek vienas, tiek kitas kupinas įvykių, įtakojančių mūsų asmeninės istorijos scenarijų bei kokybę.

Išorinio gyvenimo įvykius mokomės planuoti, kurti, kontroliuoti. Tuo tarpu vidinio gyvenimo įvykiai įvyksta tarsi savaime. Kada vyksta, kada ne... Kada juos įmanoma numatyti, valdyti, kada jie vyksta nenuspėjai ir tęsiasi nevaldomi. Vidinio pasaulio pažinimo ir valdymo būdų mažai kas mokėsi...

Laimingas žmogus tas, kuris randa pusiausvyrą tarp savo vidinio ir išorinio gyvenimo. 
Laiminga moteris ta, kurioje dera vidinis gylis ir išorinis lengvumas.

Jausmų pasaulis – painus ir nuolat kintantis. Čia, žiūrėk, nuotaika puiki – norisi skristi, čia, prasta - norisi prasmegti skradžiai žemę... Jausmų pasaulyje slypi daug įvairaus: jausmai, emocijos, nuotaikos, išgyvenimai, jautrumas, emocinis stabilumas arba pažeidžiamumas... – visa, kas susiję su emocine-jausmine sfera. 

Galima drąsiai teigti, jog nuo nuotaikos arba vidinės emocinės būsenos tiesiogiai priklauso ir energijos kiekis: gera nuotaika – energijos perteklius – gali kalnus nuversti; bloga nuotaika – jautiesi išsekusi, pavargusi, nedarbinga. 

O kas yra „gera“ arba „bloga“ nuotaika? Kieno atžvilgiu ji yra „gera“ arba „bloga“? Galbūt mano gera nuotaika, visiškai nenuteikianti darbui, o tik svajonėms, yra prasta žiūrint mano vadovo akimis?..


Siūlau nuotaiką arba emocinę būseną analizuoti tik veiklos, kuriai atlikti ji yra efektyviausia, kontekste. 

Juk stovėjimo automobilių kamštyje erzelis skiriasi nuo žiūrėjimo į gilų, žvaigždėtą dangų šviesią rugpjūčio naktį... Skirtingos veiklos – skirtingos nuotaikos, išorinės sąlygos dažnai įtakoja vidinę būseną. Bet jeigu nenori pasiduoti visuotiniam erzeliui, tai kokia gi nuotaika efektyviausia stovint automobilių kamštyje? Efektyviausia tau?..

Jeigu mes nors akimirkai sutiktume su teiginiu, jog emocinė sfera, tai - instrumentas, kuriuo aš galiu sukurti nuotaiką arba būseną – tai, galbūt, mums kiltų klausimas: „kokią melodiją aš noriu sugroti šiuo instrumentu?“ arba „kokia emocinė būsena, nusiteikimas labiausiai tinkamas mano konkrečiai veiklai: dalykiniam susitikimui, pasimatymui su savo meile, aerobikos treniruotei?“

Ko gero, esame girdėję terminus „savireguliacija“, „pozityvus nusiteikimas“, „savi įtaiga“ – visi jie veda link minties – emocijos gali iššaukiamos ir reguliuojamos. Ne užgniaužiamos ir slopinamos, bet reguliuojamos. Geriausia, žinoma, iš vidaus, nepriklausomai nuo išorinių aplinkybių. Tuomet pasirenki konkrečiai veiklai labiausiai tinkamą emocinę būseną ir stovėjimas automobilių kamštyje nebe taip erzina...