Kai pradedu pasakoti žmonėms apie FOREVER naudą ir kaip šios kompanijos produktai pakeitė mano kūno būklę, dažnai išgirstu: "aš tai maisto papildais netikiu!" "jau tiek visko išbandyta - niekas nepadeda!", "taigi čia senatvinis negalavimas - piliulės nepadės!" ir t.t., ir pan. - kiekvienas galite sugalvoti savo motyvą, kodėl neverta net pradėti bandyti...
Tikresniam aiškumui: mano santykis su kūnu
Kadangi vaikystėje esu ragavusi profesionalaus sporto (3 metus plaukiau 6 dienas per savaitę), manyje ir liko profesionalus požiūris į kūną. Kūnas - tarsi instrumentas, kurį reikia tinkamai prižiūrėti ir naudoti pagal paskirtį. Visuomet mėgavausi būdama savo kūne - puikiai jaučiau jo jėgą, gabaritus, sveikatą, potencialą, ištvermę, judėjimo džiaugsmą...
Kūnas man buvo savotiškas dialogo su pasauliu įrankis - per jį ragavau gyvenimą ir mėgavausi savimi. Visuomet buvau išskirtinai tiesios laikysenos - nuolat jutau savotišką ąšį, ant kurios kūnas "kabėjo" atsipalaidavęs, nugara - tiesi it styga, o galva - iškelta, kaip karalienės... Ši laikysena teikė pasitikėjimo savimi - mylėjau save!
31-ių, puikiai jaučiausi būdama nėščia su pirmąja savo dukra, fiziškai dirbau iki paskutinės nėštumo savaitės. Gimdžiau be nuskausminamųjų, greitai ir sklandžiai. 40-ies gimdžiau antrąją savo mergaitę. Gimdymas truko ilgiau, bet taip pat be nuskausminamųjų. Pasitikėjau savo kūnu ir leidausi jo vedama per šias moteriškąsias patirtis.
Nuskausminamųjų išvis niekad nenaudojau, kaip ir maisto papildų ar vitaminų - kam? Juk kūnas - visagalis!
Žodžiu, visą gyvenimą jaučiau savo kūną, buvau labai glaudžiame santykyje su juo. Kad kūnas - visuma - aišku kaip dieną! Kad valgyti reikia tai, ko nori - akivaizdu! "Tik vidinis santykis su kūnu" - štai mano tiesa!
Kūnas man buvo savotiškas dialogo su pasauliu įrankis - per jį ragavau gyvenimą ir mėgavausi savimi. Visuomet buvau išskirtinai tiesios laikysenos - nuolat jutau savotišką ąšį, ant kurios kūnas "kabėjo" atsipalaidavęs, nugara - tiesi it styga, o galva - iškelta, kaip karalienės... Ši laikysena teikė pasitikėjimo savimi - mylėjau save!
31-ių, puikiai jaučiausi būdama nėščia su pirmąja savo dukra, fiziškai dirbau iki paskutinės nėštumo savaitės. Gimdžiau be nuskausminamųjų, greitai ir sklandžiai. 40-ies gimdžiau antrąją savo mergaitę. Gimdymas truko ilgiau, bet taip pat be nuskausminamųjų. Pasitikėjau savo kūnu ir leidausi jo vedama per šias moteriškąsias patirtis.
Nuskausminamųjų išvis niekad nenaudojau, kaip ir maisto papildų ar vitaminų - kam? Juk kūnas - visagalis!
Žodžiu, visą gyvenimą jaučiau savo kūną, buvau labai glaudžiame santykyje su juo. Kad kūnas - visuma - aišku kaip dieną! Kad valgyti reikia tai, ko nori - akivaizdu! "Tik vidinis santykis su kūnu" - štai mano tiesa!
Ryšio su kūnu praradimas
Tyrinėdama savo kūną vidiniu žvilgsniu, juodąją bedugnę pajutau praėjus maždaug 2 metams po pirmosios dukters gimimo. Pirmoji motinystė man nebuvo lengva ta prasme, kad aš, buvusi vienturtė, besirūpinanti tik savimi ir pilnai disponuojanti visu savo laiku, staiga, tapau bejėgio vaiko įkaite - jis pasiglemžė visą buvusiąją mane, visą buvusį mano gyvenimą: mano asmeninį laiką, gyvenimo būdą, pomėgius, kūno formas, veikimo tempą... Praradau savo gyvenimo valdymą, perleidau jį mažam žmogučiui, nors ir labai lauktam bei gimusiam, tam, kad parodytų man gyvenimo džiaugsmą ir grožį. Tačiau aš, palaipsniui, grimzdau į juodą depresijos bedugnę...
Vietoj pažįstamos, įprastai baltai švytinčios vidinės kūno erdvės, mano viduje staiga atsivėrė juoda nebūtis - kūnas tapo nepažįstamas, svetimas, nuolat baiminausi ar kuo nesergu - mat įprasta, vidinė, kūno saviidentifikacijos sistema visiškai sugriuvo - aptikdavau save remdamasi tik išoriniais kriterijais: socialinėmis programomis bei normomis, senstančiu atvaizdu veidrodyje, o ne vidiniu savęs pajutimu...Tuomet praradau ir savąjį AŠ..
Pajutau, jog senstu (man buvo 33-eji!):
Vietoj pažįstamos, įprastai baltai švytinčios vidinės kūno erdvės, mano viduje staiga atsivėrė juoda nebūtis - kūnas tapo nepažįstamas, svetimas, nuolat baiminausi ar kuo nesergu - mat įprasta, vidinė, kūno saviidentifikacijos sistema visiškai sugriuvo - aptikdavau save remdamasi tik išoriniais kriterijais: socialinėmis programomis bei normomis, senstančiu atvaizdu veidrodyje, o ne vidiniu savęs pajutimu...Tuomet praradau ir savąjį AŠ..
Pajutau, jog senstu (man buvo 33-eji!):
- trūko energijos ir gyvenimo džiaugsmo,
- pablogėjo regėjimas - vėl teko užsidėti akinius (vaikystėje buvau toliaregė, akinių nebedėvėjau maždaug 20 metų);
- išnyko kūno jėga - tapau silpna, nesugebėdavau pakelti net savo vaiko;
- atsirado sąnarių skausmai;
- pablogėjo atmintis;
- mano mėgstamomis frazėmis tapo: "senatvė atėjo daug greičiau, nei tikėjausi" ir "po 18-os geriau nebesifotografuoti!" - jaučiausi silpna ir susenusi, negraži,
- prasidėjo beprasmybė ir depresija.
Depresiją man diagnozavo kirpėja, kai pirmajai dukrai buvo 6 metai...
Keista, bet šeiminykščiai net neužsiminė, jog man kažkas negerai: tas nuolatinis suirzimas, rėkimas, laiko nevaldymas, susenusi išvaizda ir pablogėjusi atmintis - visai tai buvo laikoma norma, charakterio bruožais ir socialine programa pavadinimu "nejaunėjame".
Taigi, dėkui mano kirpėjai, kuri įdavė telefoną į rankas ir liepė skambinti psichiatrei DABAR! Po kirpyklos, iškart nuėjusi į susitikimą su psichiatre, tik verkiau kūkčiodama be paliovos ir atsikalbinėjau, kad neturiu mėnesio laiko gydytis dieniniame psichiatrijos stacionare po 6 val. per dieną. Ji paklausė paprastai: "Nori gyventi ar nori sirgti? Pati - negali sau padėti! Juk matai? Tau reikalinga pagalba šiandien, kad galėtum kokybiškai gyventi rytoj. Bet TURI PATI NUSPRĘSTI SVEIKTI IR RASTI LAIKO GYDYMUISI!"
LABAI NORĖJAU NUSTOTI RĖKTI ANT SAVO MERGAITĖS.
NUĖJAU GYDYTIS...
Mėnesį laiko, po 6 valandas ryte praleisdavau psichiatriniame dienos centre.
Ten vyko:
Taigi, dėkui mano kirpėjai, kuri įdavė telefoną į rankas ir liepė skambinti psichiatrei DABAR! Po kirpyklos, iškart nuėjusi į susitikimą su psichiatre, tik verkiau kūkčiodama be paliovos ir atsikalbinėjau, kad neturiu mėnesio laiko gydytis dieniniame psichiatrijos stacionare po 6 val. per dieną. Ji paklausė paprastai: "Nori gyventi ar nori sirgti? Pati - negali sau padėti! Juk matai? Tau reikalinga pagalba šiandien, kad galėtum kokybiškai gyventi rytoj. Bet TURI PATI NUSPRĘSTI SVEIKTI IR RASTI LAIKO GYDYMUISI!"
LABAI NORĖJAU NUSTOTI RĖKTI ANT SAVO MERGAITĖS.
NUĖJAU GYDYTIS...
Mėnesį laiko, po 6 valandas ryte praleisdavau psichiatriniame dienos centre.
Ten vyko:
- periodinės konsultacijos su psichiatre - ji skyrė raminamųjų, kad padidėtų seratonino gamyba,
- grupinė psichoterapija - ypatingai stiprus instrumentas savianalizei: kas aš, kas kiti, kaip noriu gyventi, kodėl aš čia, kiek dar ilgi negyvensiu ir t.t.,
- vilnos vėlimo, mandalų spalvojimo ir kiti dailės terapijos užsiėmimai,
- šviesos bei spalvų terapijos,
- mankšta,
- maisto gaminimas.
Baisu ir džiugu - antra proga būti mama!
Bijojau vėl kristi į depresiją. Antras vaikas! Vėl viskas iš pradžių, vėl: "mama, mama! Mama tą, mama aną!!!"
Savo antrąjį pastojimą pavadinau ANTRA GALIMYBĖ BŪTI MAMA. O gimusią mergaitę - MANO LAIME.
Dabar Marijai 4-eri, Kristinai - 12.
Ketveri metai esu mama nuostabios mergaitės ir 12 metų esu mama dukters, kuri užaugino mane kaip žmogų. Kristina visą laiką veda mane už rankos mano gyvenimo keliais ir klystkeliais. O aš - vedu ją. Kristina ir Marija yra žmonės, kuriuos aš pagimdžiau tam, kad jie padėtų man užaugti ir tapti ŽMOGUMI. O aš - padedu užaugti joms. Širdis aukštyn!
Savo antrąjį pastojimą pavadinau ANTRA GALIMYBĖ BŪTI MAMA. O gimusią mergaitę - MANO LAIME.
Dabar Marijai 4-eri, Kristinai - 12.
Ketveri metai esu mama nuostabios mergaitės ir 12 metų esu mama dukters, kuri užaugino mane kaip žmogų. Kristina visą laiką veda mane už rankos mano gyvenimo keliais ir klystkeliais. O aš - vedu ją. Kristina ir Marija yra žmonės, kuriuos aš pagimdžiau tam, kad jie padėtų man užaugti ir tapti ŽMOGUMI. O aš - padedu užaugti joms. Širdis aukštyn!
 |
|
Labiausiai mane neramino klausimas, kodėl aš taip greit senstu? Jaučiausi apsunkusi, "subobėjusi". Pradėjo augti kilogramai. Po truputį, kasdien po 100-300 g.
2021 metų pavasarį mano kūno svoris pasiekė 82 kg. Niekada tiek nesvėriau! Nusprendžiau - STOP!
Apsisprendžiau išbandyti protarpinį badavimą. Mane sunku "užkrėsti" idėja, kuri man nerezonuoja. Tačiau tas nuolatinis protarpinio badavimo šlovinimas A. Unikausko lūpomis ir, stipriai atjaunėjęs, jo paties kūnas per porą metų, kol jis vedė "Klausk daktaro", įkvėpė mane pabandyti.
Taigi, 16 valandų nevalgymo tarpas tarp vakarienės ir pusryčių, per metus leido grįžti į 74 kg svorį. Kelias nebuvo lengvas - su duobėmis ir pakilimais, su persivalgymais vakare ir režimo nesilaikymu. Tol, kol, pagaliau, tai tapo įprasta mitybos sistema ir gyvenimo būdu. Taip svoris stabilizavosi ties 74 - 72 kg. Netobulai, bet visgi jaučiausi kiek atgavusi kūno valdymą...
2022 m gruodį pradėjau lankyti asmenines treniruotes pas Violetą Gavelienę, Jonavoje. Tai - puiki specialistė dirbanti su kūno ir laikysenos balansu. Violeta turi tiek žinių apie kūno sandarą, jo veikimo ir atpalaidavimo būdus, tiek pratimų, kuriuos mes darome kartu! O kur dar pokalbiai, padedantys keisti mąstymą, kūno suvokimą ir jutimą!
Jaučiausi vis labaiu girdinti savąjį kūną iš vidaus - vėl mezgėsi santykis tarp manęs ir mano kūno, skleidėsi pasitikėjimas, girdėjimas, pajautimas. Kūnas vėl, palaipsniui, tapo mano...
2021 metų pavasarį mano kūno svoris pasiekė 82 kg. Niekada tiek nesvėriau! Nusprendžiau - STOP!
Apsisprendžiau išbandyti protarpinį badavimą. Mane sunku "užkrėsti" idėja, kuri man nerezonuoja. Tačiau tas nuolatinis protarpinio badavimo šlovinimas A. Unikausko lūpomis ir, stipriai atjaunėjęs, jo paties kūnas per porą metų, kol jis vedė "Klausk daktaro", įkvėpė mane pabandyti.
Taigi, 16 valandų nevalgymo tarpas tarp vakarienės ir pusryčių, per metus leido grįžti į 74 kg svorį. Kelias nebuvo lengvas - su duobėmis ir pakilimais, su persivalgymais vakare ir režimo nesilaikymu. Tol, kol, pagaliau, tai tapo įprasta mitybos sistema ir gyvenimo būdu. Taip svoris stabilizavosi ties 74 - 72 kg. Netobulai, bet visgi jaučiausi kiek atgavusi kūno valdymą...
2022 m gruodį pradėjau lankyti asmenines treniruotes pas Violetą Gavelienę, Jonavoje. Tai - puiki specialistė dirbanti su kūno ir laikysenos balansu. Violeta turi tiek žinių apie kūno sandarą, jo veikimo ir atpalaidavimo būdus, tiek pratimų, kuriuos mes darome kartu! O kur dar pokalbiai, padedantys keisti mąstymą, kūno suvokimą ir jutimą!
Jaučiausi vis labaiu girdinti savąjį kūną iš vidaus - vėl mezgėsi santykis tarp manęs ir mano kūno, skleidėsi pasitikėjimas, girdėjimas, pajautimas. Kūnas vėl, palaipsniui, tapo mano...
Trūko tik... sąnarių skausmo!
2023 m. gegužės menuo. Vėl skauda dešinės kojos kelio sąnarį... Ne, ne prieš mėnesines, kaip visada, bet žengiant KIEKVIENĄ ŽINGSNĮ! Man užteko TIK 1 SKAUSMO SAVAITĖS, kad visiškai nebenorėčiau gyventi - skausmas mane tiesiog išjungia!
Ir tada vėl užsisakiau to, kas visada suveikia per keletą dienų - FOREVER HA + FOREVER MOVE. Geriu ir skaičiuoju dienas: 1, 2, 3 - ką? dar skauda?! 4, 5... Bingo! Ir Eglė gėrė FOREVER ir 6-ąją dieną praėjo skausmas!
Ką gi - ne jaunėju! FOREVER vartosiu FOREVER - nusprendžiau. Kiekvienas organas turi gauti jam reikiamų maistinių medžiagų. Ir tądien prasidėjo mano LIVING FOREVER kelionė...
Ir tada vėl užsisakiau to, kas visada suveikia per keletą dienų - FOREVER HA + FOREVER MOVE. Geriu ir skaičiuoju dienas: 1, 2, 3 - ką? dar skauda?! 4, 5... Bingo! Ir Eglė gėrė FOREVER ir 6-ąją dieną praėjo skausmas!
Ką gi - ne jaunėju! FOREVER vartosiu FOREVER - nusprendžiau. Kiekvienas organas turi gauti jam reikiamų maistinių medžiagų. Ir tądien prasidėjo mano LIVING FOREVER kelionė...
Atgal į 18-ka!Šiandien - 2023 09 20. Esu Eglė Kvedaravičiūtė. Pagal pasą, man - 44, viduje - 18! Vidinį kūno pojūtį identifikuoju pagal turimą energijos kiekį, pozityvų mąstymą ir TROŠKIMĄ GYVENTI! |  |
Išties, kiekvienas turime asmeninę santykių su savo kūnu dinamiką. Tas santykis nuolat kinta - tai iš išorės žiūrim į savo kūną: gražus, stangrus, tai iš vidaus: turim energijos/ neturim? esame ištvermingi? pakeliantys?, lankstūs?...
Taigi, šiuo metu, manyje vėl gimsta pasitikėjimas - aš atradau būdą vėl gerai jaustis! Manyje vėl užgimsta jėga! Aš vėl turiu energijos, drąsos, man nebeskauda sąnarių, gerėja regėjimas...
Kodėl? NES:
Taigi, šiuo metu, manyje vėl gimsta pasitikėjimas - aš atradau būdą vėl gerai jaustis! Manyje vėl užgimsta jėga! Aš vėl turiu energijos, drąsos, man nebeskauda sąnarių, gerėja regėjimas...
Kodėl? NES:
- Mąstau: analizuoju ką, kiek, kada valgyti, judėti, kaip sudarytas kūnas, kaip jaučiuosi pati. Įsiklausau į savo kūno poreikius: dedu į jį tik tai, kas jam rezonuoja arba ko norisi. Tai liečia ir maistą, ir maisto papildus bei vitaminus.
- Judu: pirmadienį makštinuosi pas Violetą, ketvirtadienį praktikuoju jogą su Aušra. O šiaip - dirbu fizinį darbą reikalaujantį valios, jėgos ir ištvermės.
- Nustojau laukti, kol "skausmas pats praeis" ar man "dar pagerės", o ėmiausi aktyviai spręsti kūno problemas.
- Taip, pasitikėjimo ir palaikymo jausmas užplūdo vėl, atradus, patikėjus ir vartojant FOREVER papildus!
RSS Feed
