MIntimis vis grįžtu į klasiokų susitikimą, buvusį, regis, jau prieš pora savaičių...
Susitikome, pamatėme vieni kitus, įvertinome - pasikeitę ar ne. Labai keistas dalykas. Pažįstame vieni kitus, kai kurie, geriau nei jų žmonos ar vyrai - juk daug kartu esame patyrę - žinome charakterio bruožus, paauglystės nuotykius, džiaugsmus ir nesėkmes. Po mūsų bendro gyvenimo praėjo, sako, 16 metų. Daug kas pasikeitė - gyvenimai, išvaizda, pasitikėjimas savimi... Susitkome tarsi savi, bet nepažįstami...
Mane labiausiai džiugina įvykę atsivėrimo akimirkos...
Labai man brangūs yra "atleisk už tąkar", "aš labai myliu savo sūnų" ir "esu labai laimingas, kad turiu šeimą, nes be jos ir darbas netenka prasmės", dar skanu buvo valgyti iš vienos lėkštės - sau leista didžiausio atvirumo akimirka...
Buvo įdomu susitikti...
O dabar - vėl kiekvienas - į savo gyvenimą!
Jei, Dievas duos, dar pasimatysim...
Susitikome, pamatėme vieni kitus, įvertinome - pasikeitę ar ne. Labai keistas dalykas. Pažįstame vieni kitus, kai kurie, geriau nei jų žmonos ar vyrai - juk daug kartu esame patyrę - žinome charakterio bruožus, paauglystės nuotykius, džiaugsmus ir nesėkmes. Po mūsų bendro gyvenimo praėjo, sako, 16 metų. Daug kas pasikeitė - gyvenimai, išvaizda, pasitikėjimas savimi... Susitkome tarsi savi, bet nepažįstami...
Mane labiausiai džiugina įvykę atsivėrimo akimirkos...
Labai man brangūs yra "atleisk už tąkar", "aš labai myliu savo sūnų" ir "esu labai laimingas, kad turiu šeimą, nes be jos ir darbas netenka prasmės", dar skanu buvo valgyti iš vienos lėkštės - sau leista didžiausio atvirumo akimirka...
Buvo įdomu susitikti...
O dabar - vėl kiekvienas - į savo gyvenimą!
Jei, Dievas duos, dar pasimatysim...
