Jau kurį laiką stebiu ir save stabdau - vis neišsakau minčių, kirbančių viduje. Jau keletą metų. Nuo dukters gimimo... Vis maniau, jog tai - tik mano vizijos ir pastebėjimai apie save... Tačiau, įvykiai, klostęsi per šiuos ilgus tylėjimo metus, vėl ir vėl mane atveda prie minties, jog tai - ne mano vienos fantazija, o didžiulė realybės dalis ir visuotinė vertybė...
Savo gyvenime turėjau pakankamai ilgą - 15 metų trukmės - taip vadinamą "savęs ieškojimų ir pažinimo" laikotarpį. Ilgai, stipriai ir giliai iekojau savęs, gyvenimo prasmės, savirealizacijos, laimės. Stengiausi būti pasiaukojanti, supratinga ir naudinga. Ne tik mokiausi pati, bet jau ir "mokiau" kitus, kaip rasti raktą į "moteriškąją laimę", "savirealizaciją", kaip "tapti savo gyvenimo šeimininku" t.t, ir pan. Kadangi GURU profesija mūsų visuomenėje atrodo ne itin patikimai, buvau pradėjusi studijuoti psichologiją ir grupinę psichoterapiją, kad galėčiau, taip sakant, "legaliai" padėti kitiems atrasti save... Maža to - dar ėmiau savanoriauti "Jaunimo linijoje", kad jau tikrai galėčiau kam nors kuo nors padėti - gal ką nors išgelbėsiu nuo savižudybės?..
Visi mano klajojimai ir klejojimai baigėsi tą pačią akimirką, kai sutikau savo vyrą - našlį su keturiais vaikais, kuris ne tik iškart įdarbino mane tiek šeimoje, tiek savo versle, bet ir buvo toks geras, kad padarė man vaiką. Žodžiu, REALUS GYVENIMAS UŽGRIUVO MANE AKIMIRKSNIU. Ir čia aš supratau, jog nuo savųjų 16-os iki 31-erių aš tik klaidžiojau, klajojau, klejojau ir gaišau laiką vietoj to, kad paprasčiausiai GYVENČIAU:
DŽIAUGČIAUSI VAIKAIS. Juk tik su jais mokausi tikrosios savireguliacijos, jautrumo, įsiklausymo, žmogiškumo. Tik vaikus mes galime (turime teisę ir pareigą) ko nors išmokyti. Dabar, kai matau, kaip nepaprasta perkalbėti apsirengti paprasčiausią megztuką jei duktė mano kitaip, suprantu, kaip absurdiška buvo mokyti suaugusius žmones ko nors, bet ko... Juk net vaikas žino kas jis ir ko jam reikia. Maža to - jis tenkina savo poreikį čia ir dabar. Tai jie - didieji ir vieninteliai mūsų gyvenimo mokytojai, mūsų stebėtojai ir vertintojai, mūsų veidrodžiai. Žiūri į savo vaiką ir matai: KIEK ŽMOGUS ESI.
UŽDIRBINĖČIAU PINIGUS. Jų kiekis kišenėje - akivaizdus rezonanso ir "įsijungimo" faktas. Turiu pinigų - rezonanse, pasiunčiau klientą per duris - kas, kad jis durnas, o aš teisi - pinigai išėjo per duris ne mano kišenėje. Tarp kitko, perkamoji galia tiesiogiai koreliuoja su saviverte - kai žinau, jog realiai, čia ir dabar galiu nupirkti, jaučiuosi ir realizuota, ir dvasinga, ir žmogiška. O maloniausia meditacija pasaulyje - spėkite kokia??? Ogi - ilgai skaičiuoti pinigus! CHA CHA CHA!!!
MIEGOČIAU PRISIGLAUDUSI. Prie vyro, prie dukters. Ir visai aš nenoriu jokios "asmeninės erdvės". Nekenčiu vienatvės! Neketinu gyventi ar miegoti viena. NIEKADA, KIEK TAI BUS MANO VALIOJE! Ir man neįdomūs jokie "vienas (vienišas) gimei, vienas (vienišas) ir numirsi"... Kol gyvenu, GYVENSIU KARTU, įsiliejusi į MES, jausdamasi reikalinga ir laiminga. Juk didžiausia laimė, kad manęs reikia dukrai užpakalį nuplauti, indus sudėti į indaplovę, inicijuoti remontą ar aprėkti, t.y., motyvuoti paauglius bachūrus, kad malkų į pečių įmestų!
GLOSTYČIAU ŠUNĮ, 5 ŠUNIS, KIEK TIK NORIU ŠUNŲ. Ne tik glostyčiau, bet ir sugebėčiau mylėti, skirti laiko, išmaitinti. Turėčiau kur ir už ką tai daryti. Kad suteikčiau jiems ir sau erdvės atrasti mūsų tarpusavio santykį, susikalbėjimą, prieraišuną, ištikimybę. Štai čia gimsta tikroji, akivaizdi, praktinė tiesa apie lyderystę, dominavimą, valdymą rezonanso pagrindu - visi prieš tai buvę tušti, bereikšmiai, beverčiai žodžiai, negyvos "žinios" UŽSIPILDO REALIU TURINIU - gali prisikviesti šunį ar negali? Moki šuniui ausį pakasyti kokybiškai, kad inkštų iš pasitenkinimo - esi geriausias jo draugas. O jis - tavo. Atsiduok jam, jis atsiduos tau. Paprasta, elementaru. aišku.
KODĖL VISA TAI RAŠAU DABAR?
Nes prieš porą mėnesių palaidojau vienmetę savo draugę Emiliją, su kuria pradėjome savęs paieškos kelią, drąsiai išėjusios iš tėvų namų (už jų pinigus) ir apsigyvenusios Vilniaus senamiestyje. Jautėmės laisvos, suagusios, protingos, progresyvios - ne taip kaip tie "mamyčiukai", kur patogiai pas tėvelius gyvena. Mes tai jau parodysim pasauliui! Parodėm: miegojom su kuo norim ir kur norim, darėmės abortus nuo žygių, šarūnų, vyčių ir dar velniai žino ko - negi prisiminsi visus vardus... Buvom "protingos, dvasingos, gilios". Nesvarbu, kad kaukėm naktimis iš vienatvės, niekam realiai nereikalingos, nes niekas taip ir neužsimanė auginti nė vieno vaiko kartu. Ne bėda, kad alkoholiu bandėm užglaistyti tą baimę, nykumą ir skurdą. Juk svarbiausia - mes ieškome savęs! TAI BUVO PABAIGOS PRADŽIA.
Emilija mirė 36-erių. Vienintelis tėvų vaikas. Po savęs nepaliko nieko. TIK ĮSPŪDĮ APIE BEGALINĮ GROŽĮ IR NEREALIZUOTĄ POTENCIALĄ...
DAR TAI RAŠAU VISIEMS, O YPAČ, VISOMS BUVUSIOMS BENDRAKELEIVĖMS ir TOMS, KURIOS ESATE ĮKLIMPĘ Į NIEKUR NEVEDANČIUS SANTYKIUS
Mielosios ir mielieji, kurioms yra plaunamos ir kurie patys plaunate smegenis visokiais "dvasingumais", "savirealizacija", "pradžiai reikia atrasti save", "tikrųjų norų paieškomis", "jeigu jau visai neturėsime ką veikti gyvenime - galėsime daugintis", "energijos kilnojimais ir siuntinėjimais", "mokymusi", "gyvenimo misijomis", "rezonansais", "subjektais", "mes dar jauni", "mums dar ne laikas", "pradžioje įsikurkime" ir t.t., ir pan. JŪS GAIŠTATE SAVO LAIKĄ!
Dabar darykite ir gimdykite vaikus. Dabar nutraukite jus varginančius santykius ir užmegzkite naujus. Dabar pradėkite uždirbinėti pinigus ir pasistatykite namą. Dabar raskite tuos, kam REALIAI galite būti reikalingi kasdien, o ne tuomet, kai turite tam laiko ar "įsijungiate". NES RYTOJAUS NĖRA. NES GYVENIMAS GALI BAIGTIS ŠIANDIEN.
Aš tikrai niekur nemačiau tiek daug nelaimingų, kompeksuotų, neturtingų, tingių žmonių, kaip tarp "dvasinių ieškotojų", psichologų ir savanorių. MESKITE TAS NESĄMONES. Šita "tikrai aktyvi, entuziastinga ir prasminga" veikla - tėra gyvenimo surogatas.
VISKAS DAUG PAPRASČIAU:
Vyrui reikia moters, moteriai - vyro.
Sutikus vyrą, moteriai reikia vaiko - būtinai! Tai - tikroji ir vienintelė moters gyvenimo laimė. Tik tada ji jaučiasi reikalinga (jei turite vaisingumo problemų - galima įsivaikinti). Aplink - vieni pavyzdžiai apie MOTERŲ LAIMĘ. Štai - Jagelavičiūtei nė vienas koršunovas nesugebėjo vaiko padaryti, o Mantas - padarė. Šaunuolis. Džiaugiasi dabar moteris ant visos Lietuvos. Ir Raminta, psichologė, kokį 15 kg numetė ir veidą į neblėstančią šypseną įmerkė, kai susirado vyrą, kuris jai Beną pagamino. Net Eglė, Giedrė ir Daina įgijo gyvenimo prasmę savųjų kristyčių sulaukę. O kaip švyti Judita, antrą vaiką pasigimdžiusi, berods, vakar... Vaiva, Gintarė... Laimingos, gražios moterys. Ir kokios liūdnos, nors labai gražiai besišypsančios iš tiesų yra K, J, A, R, J, J, A, A, G, M, A, V, A, L, I, L, V... akys. Aš jus matau, merginos. Man skauda širdį dėl jūsų... Jeigu tik tai padėtų...
Vyras, mąstantis ir gyvenantis kaip milijonierius, sutikęs moterį, taps milijardieriumi. Kalbu apie polėkį, savivertę, gebėjimą daryti, prisiimti atsakomybę. Vyras gali būti ir yra toks stiprus bei drąsus, jog įdarbintų savo moterį savo versle (reikale, darbe, namuose), nes kitaip moteriškė lakstys kažkur "į kairę" uždirbinėti, kur jai plaus smegenis kažkoks kitas (ar kiti vyrai, moterys, viršininkai) - bereikalingas, nenaudingas blaškymasis. Žmogau, jei jau apsiėmei moteriškę - veskis ją iš paskos visose srityse - TIESIOG GYVENKITE KARTU. Be to, tai - finansiškai naudinga. Apsidairykite - VISAS VERSLAS - ŠEIMOS RANKOSE. Beje, DVASINGUMO VERSLAS - TAIP PAT...
Taip, gyvename, kad mokytumėmės. Bet NORĖDAMI MOKYTIS TURIME GYVENTI. Tik gyvendami gauname medžiagą mokymuisi, o ne atvirkščiai.
Atsiduokime gyvenimo tėkmei ir patys nustebsime ką mokame ir kuo galime būti. Svarbu norėti ir daryti tai, ką nori, tada, kada nori. Nes VISKAM SAVAS LAIKAS, O JIS - RIBOTAS.
Nesakau, jog manieji dvasingmo ir savęs paieškos metai nieko nedavė. Žinoma davė - tiek laiko sugaišusi, šūdo priėdusi ir smegenų išdžiovinusi išmokau stverti ir daryti DABAR. Todėl ir stvėriau PIRMĄJĮ PASITAIKIUSĮ VYRIŠKĮ GEBANTĮ DARYTI (svarbus kiekvienas žodis šiame žodžių junginyje). Ir vis galvoju: "Viešpatie, jeigu visus tuos 15 metų būčiau uždirbinėjusi pinigus, su kokiu puikiu Mercedes'u dabar važinėčiau!.." Bandau pavyti...
Visiems mums to linkiu - SUSPĖTI GYVENTI SAVO GYVENIMĄ!
Savo gyvenime turėjau pakankamai ilgą - 15 metų trukmės - taip vadinamą "savęs ieškojimų ir pažinimo" laikotarpį. Ilgai, stipriai ir giliai iekojau savęs, gyvenimo prasmės, savirealizacijos, laimės. Stengiausi būti pasiaukojanti, supratinga ir naudinga. Ne tik mokiausi pati, bet jau ir "mokiau" kitus, kaip rasti raktą į "moteriškąją laimę", "savirealizaciją", kaip "tapti savo gyvenimo šeimininku" t.t, ir pan. Kadangi GURU profesija mūsų visuomenėje atrodo ne itin patikimai, buvau pradėjusi studijuoti psichologiją ir grupinę psichoterapiją, kad galėčiau, taip sakant, "legaliai" padėti kitiems atrasti save... Maža to - dar ėmiau savanoriauti "Jaunimo linijoje", kad jau tikrai galėčiau kam nors kuo nors padėti - gal ką nors išgelbėsiu nuo savižudybės?..
Visi mano klajojimai ir klejojimai baigėsi tą pačią akimirką, kai sutikau savo vyrą - našlį su keturiais vaikais, kuris ne tik iškart įdarbino mane tiek šeimoje, tiek savo versle, bet ir buvo toks geras, kad padarė man vaiką. Žodžiu, REALUS GYVENIMAS UŽGRIUVO MANE AKIMIRKSNIU. Ir čia aš supratau, jog nuo savųjų 16-os iki 31-erių aš tik klaidžiojau, klajojau, klejojau ir gaišau laiką vietoj to, kad paprasčiausiai GYVENČIAU:
DŽIAUGČIAUSI VAIKAIS. Juk tik su jais mokausi tikrosios savireguliacijos, jautrumo, įsiklausymo, žmogiškumo. Tik vaikus mes galime (turime teisę ir pareigą) ko nors išmokyti. Dabar, kai matau, kaip nepaprasta perkalbėti apsirengti paprasčiausią megztuką jei duktė mano kitaip, suprantu, kaip absurdiška buvo mokyti suaugusius žmones ko nors, bet ko... Juk net vaikas žino kas jis ir ko jam reikia. Maža to - jis tenkina savo poreikį čia ir dabar. Tai jie - didieji ir vieninteliai mūsų gyvenimo mokytojai, mūsų stebėtojai ir vertintojai, mūsų veidrodžiai. Žiūri į savo vaiką ir matai: KIEK ŽMOGUS ESI.
UŽDIRBINĖČIAU PINIGUS. Jų kiekis kišenėje - akivaizdus rezonanso ir "įsijungimo" faktas. Turiu pinigų - rezonanse, pasiunčiau klientą per duris - kas, kad jis durnas, o aš teisi - pinigai išėjo per duris ne mano kišenėje. Tarp kitko, perkamoji galia tiesiogiai koreliuoja su saviverte - kai žinau, jog realiai, čia ir dabar galiu nupirkti, jaučiuosi ir realizuota, ir dvasinga, ir žmogiška. O maloniausia meditacija pasaulyje - spėkite kokia??? Ogi - ilgai skaičiuoti pinigus! CHA CHA CHA!!!
MIEGOČIAU PRISIGLAUDUSI. Prie vyro, prie dukters. Ir visai aš nenoriu jokios "asmeninės erdvės". Nekenčiu vienatvės! Neketinu gyventi ar miegoti viena. NIEKADA, KIEK TAI BUS MANO VALIOJE! Ir man neįdomūs jokie "vienas (vienišas) gimei, vienas (vienišas) ir numirsi"... Kol gyvenu, GYVENSIU KARTU, įsiliejusi į MES, jausdamasi reikalinga ir laiminga. Juk didžiausia laimė, kad manęs reikia dukrai užpakalį nuplauti, indus sudėti į indaplovę, inicijuoti remontą ar aprėkti, t.y., motyvuoti paauglius bachūrus, kad malkų į pečių įmestų!
GLOSTYČIAU ŠUNĮ, 5 ŠUNIS, KIEK TIK NORIU ŠUNŲ. Ne tik glostyčiau, bet ir sugebėčiau mylėti, skirti laiko, išmaitinti. Turėčiau kur ir už ką tai daryti. Kad suteikčiau jiems ir sau erdvės atrasti mūsų tarpusavio santykį, susikalbėjimą, prieraišuną, ištikimybę. Štai čia gimsta tikroji, akivaizdi, praktinė tiesa apie lyderystę, dominavimą, valdymą rezonanso pagrindu - visi prieš tai buvę tušti, bereikšmiai, beverčiai žodžiai, negyvos "žinios" UŽSIPILDO REALIU TURINIU - gali prisikviesti šunį ar negali? Moki šuniui ausį pakasyti kokybiškai, kad inkštų iš pasitenkinimo - esi geriausias jo draugas. O jis - tavo. Atsiduok jam, jis atsiduos tau. Paprasta, elementaru. aišku.
KODĖL VISA TAI RAŠAU DABAR?
Nes prieš porą mėnesių palaidojau vienmetę savo draugę Emiliją, su kuria pradėjome savęs paieškos kelią, drąsiai išėjusios iš tėvų namų (už jų pinigus) ir apsigyvenusios Vilniaus senamiestyje. Jautėmės laisvos, suagusios, protingos, progresyvios - ne taip kaip tie "mamyčiukai", kur patogiai pas tėvelius gyvena. Mes tai jau parodysim pasauliui! Parodėm: miegojom su kuo norim ir kur norim, darėmės abortus nuo žygių, šarūnų, vyčių ir dar velniai žino ko - negi prisiminsi visus vardus... Buvom "protingos, dvasingos, gilios". Nesvarbu, kad kaukėm naktimis iš vienatvės, niekam realiai nereikalingos, nes niekas taip ir neužsimanė auginti nė vieno vaiko kartu. Ne bėda, kad alkoholiu bandėm užglaistyti tą baimę, nykumą ir skurdą. Juk svarbiausia - mes ieškome savęs! TAI BUVO PABAIGOS PRADŽIA.
Emilija mirė 36-erių. Vienintelis tėvų vaikas. Po savęs nepaliko nieko. TIK ĮSPŪDĮ APIE BEGALINĮ GROŽĮ IR NEREALIZUOTĄ POTENCIALĄ...
DAR TAI RAŠAU VISIEMS, O YPAČ, VISOMS BUVUSIOMS BENDRAKELEIVĖMS ir TOMS, KURIOS ESATE ĮKLIMPĘ Į NIEKUR NEVEDANČIUS SANTYKIUS
Mielosios ir mielieji, kurioms yra plaunamos ir kurie patys plaunate smegenis visokiais "dvasingumais", "savirealizacija", "pradžiai reikia atrasti save", "tikrųjų norų paieškomis", "jeigu jau visai neturėsime ką veikti gyvenime - galėsime daugintis", "energijos kilnojimais ir siuntinėjimais", "mokymusi", "gyvenimo misijomis", "rezonansais", "subjektais", "mes dar jauni", "mums dar ne laikas", "pradžioje įsikurkime" ir t.t., ir pan. JŪS GAIŠTATE SAVO LAIKĄ!
Dabar darykite ir gimdykite vaikus. Dabar nutraukite jus varginančius santykius ir užmegzkite naujus. Dabar pradėkite uždirbinėti pinigus ir pasistatykite namą. Dabar raskite tuos, kam REALIAI galite būti reikalingi kasdien, o ne tuomet, kai turite tam laiko ar "įsijungiate". NES RYTOJAUS NĖRA. NES GYVENIMAS GALI BAIGTIS ŠIANDIEN.
Aš tikrai niekur nemačiau tiek daug nelaimingų, kompeksuotų, neturtingų, tingių žmonių, kaip tarp "dvasinių ieškotojų", psichologų ir savanorių. MESKITE TAS NESĄMONES. Šita "tikrai aktyvi, entuziastinga ir prasminga" veikla - tėra gyvenimo surogatas.
VISKAS DAUG PAPRASČIAU:
Vyrui reikia moters, moteriai - vyro.
Sutikus vyrą, moteriai reikia vaiko - būtinai! Tai - tikroji ir vienintelė moters gyvenimo laimė. Tik tada ji jaučiasi reikalinga (jei turite vaisingumo problemų - galima įsivaikinti). Aplink - vieni pavyzdžiai apie MOTERŲ LAIMĘ. Štai - Jagelavičiūtei nė vienas koršunovas nesugebėjo vaiko padaryti, o Mantas - padarė. Šaunuolis. Džiaugiasi dabar moteris ant visos Lietuvos. Ir Raminta, psichologė, kokį 15 kg numetė ir veidą į neblėstančią šypseną įmerkė, kai susirado vyrą, kuris jai Beną pagamino. Net Eglė, Giedrė ir Daina įgijo gyvenimo prasmę savųjų kristyčių sulaukę. O kaip švyti Judita, antrą vaiką pasigimdžiusi, berods, vakar... Vaiva, Gintarė... Laimingos, gražios moterys. Ir kokios liūdnos, nors labai gražiai besišypsančios iš tiesų yra K, J, A, R, J, J, A, A, G, M, A, V, A, L, I, L, V... akys. Aš jus matau, merginos. Man skauda širdį dėl jūsų... Jeigu tik tai padėtų...
Vyras, mąstantis ir gyvenantis kaip milijonierius, sutikęs moterį, taps milijardieriumi. Kalbu apie polėkį, savivertę, gebėjimą daryti, prisiimti atsakomybę. Vyras gali būti ir yra toks stiprus bei drąsus, jog įdarbintų savo moterį savo versle (reikale, darbe, namuose), nes kitaip moteriškė lakstys kažkur "į kairę" uždirbinėti, kur jai plaus smegenis kažkoks kitas (ar kiti vyrai, moterys, viršininkai) - bereikalingas, nenaudingas blaškymasis. Žmogau, jei jau apsiėmei moteriškę - veskis ją iš paskos visose srityse - TIESIOG GYVENKITE KARTU. Be to, tai - finansiškai naudinga. Apsidairykite - VISAS VERSLAS - ŠEIMOS RANKOSE. Beje, DVASINGUMO VERSLAS - TAIP PAT...
Taip, gyvename, kad mokytumėmės. Bet NORĖDAMI MOKYTIS TURIME GYVENTI. Tik gyvendami gauname medžiagą mokymuisi, o ne atvirkščiai.
Atsiduokime gyvenimo tėkmei ir patys nustebsime ką mokame ir kuo galime būti. Svarbu norėti ir daryti tai, ką nori, tada, kada nori. Nes VISKAM SAVAS LAIKAS, O JIS - RIBOTAS.
Nesakau, jog manieji dvasingmo ir savęs paieškos metai nieko nedavė. Žinoma davė - tiek laiko sugaišusi, šūdo priėdusi ir smegenų išdžiovinusi išmokau stverti ir daryti DABAR. Todėl ir stvėriau PIRMĄJĮ PASITAIKIUSĮ VYRIŠKĮ GEBANTĮ DARYTI (svarbus kiekvienas žodis šiame žodžių junginyje). Ir vis galvoju: "Viešpatie, jeigu visus tuos 15 metų būčiau uždirbinėjusi pinigus, su kokiu puikiu Mercedes'u dabar važinėčiau!.." Bandau pavyti...
Visiems mums to linkiu - SUSPĖTI GYVENTI SAVO GYVENIMĄ!
