Straipsnį apie geišas rasite apačioje, o čia skaitykite likusius "už kadro" pamąstymus apie moteriškumą, paskatintus ir įkvėptus "Būrėjos" žurnalistės Linos Jarockytės.
Eglė Kvedaravičiūtė, 2011 m. sausis
Kas tai yra moteriškumas? Ar ši sąvoka turi vienareikšmišką atsakymą? Kodėl?
Apie moteriškumą, kaip apie „sąvoką“ kalbėti nesinori. Nes sąvokos – tai teorinė pamąstymų sritis. Man įdomiau moteriškumas kaip reiškinys, kaip realus procesas – kaip jis reiškiasi, kaip tveriasi, kaip atsikleidžia konkrečiame konkrečios moters gyvenime.
Man moteriškumas, tai – atvirumas ir lankstumas. Visose srityse: tiek širdies atvirumas, tiek minčių skaidrumas, tiek kūno lankstumas... Tai – tiesiog gebėjimas keistis, tekėjimas, laisvė, kūryba. Man moteriška moteris ta, kuri tveria aplink save grožį: su ja gera būti kartu, lengva bendrauti, ji atvira naujovėms, yra palaikanti ir besidominti, gyva, plastiška, dinamiška. Tokia moteris – tarsi upės tėkmė, kuri niekada nesustoja ir niekada nebūna tokia pati. Ji – nenuspėjama, kintanti, gal kiek chaotiška, bet todėl ir įdomi, traukianti...
Nuo ko priklauso moters moteriškumas? Ar moteriškumas įgimtas, ar išugdomas? Kaip jo galima išmokti?
Dažnai girdime - „moteriška moteris“, „vyriškas vyras“. Apie ką kalbame? Žinome, jog kiekvienai lyčiai yra priskiriamos tam tikros, jai būdingos, savybės: vyrams – ryžtingumas, tvirtumas, gebėjimas laikytis pasirinktos krypties.., moterims – jautrumas, plastiškumas, tolerancija... Tad „vyriškumas“ ir „moteriškumas“ dažniausiai suvokiamas kaip bendrų, kiekvienai lyčiai būdingų savybių rinkinys. O kai klausiame savęs: „ar aš pakankamai moteriška“, tai lyginame save su ta, visuotinai priimtina „norma“, tai yra tas pats, kas klausti savęs: „ar esu pakankamai priartėjusi prie vidutinybės?“
Aš apie moteriškumą kalbėčiau kaip apie gebėjimą priklausyti savo, moteriškąjai, lyčiai. O lytis, tai – visų pirma kūnas, kuris, kaip žinia, duotas gamtos, taigi – įgimtas ir unikalus. Tačiau turėti moterišką kūną ir būti moteriška, suprantame, nėra tas pats.
Moteriška moteris yra ta, kuri ne tik puoselėja savo kūną, bet ir turi gyvą, betarpišką santykį su juo. Tokia moteris žino, kas jai malonu, o kas ne. Ji myli savo kūną ir jaučiasi komfortiškai nepriklausomai nuo savo amžiaus, vaisingumo, svorio svyravimų ir visuomenės skiepijamų standartų apie „teisingą“ moters išvaizdą.
Taigi, tai, ką galime ugdyti savyje yra santykis su savo kūnu: kaip mes jame jaučiamės, kaip jį pažįstame ar juo pasitikime. Šis santykis turėtų būti formuojamas iš vidaus, iš savo vidinio pajautimo. Tai ir savo kūno estetikos, plastikos, sensorikos pažinimas bei lavinimas, gebėjimo patirti ir suteikti malonumą kitam ugdymas, išmanymas apie kūno procesus ir mokėjimas turėti nuolatinį energijos resursą.
Mokytis viso to galima ir pačiai savarankiškai, ir padedant mokytojui – žmogui, kuris pats turi gyvą santykį su savo kūnu, moka valdyti savo energetinį resursą, turi žinių bei gebėjimų kaip tai daryti. Žinoma, geriausias mokytojas – kita moteris. Pirmoji, dažnai ir vienintelė, tokia mokytoja yra mama. Jau būdamos motinos įsčiose patyrėme pirmąjį malonumą nuo prisilietimo, pirmąjį skausmą dėl motinos išgąsčio ar baimės. Tačiau užaugusios mes nustojame žiūrėti į kitą moterį, nustojame iš jos mokytis, nes jaučiamės pačios pilnavertėmis moterimis. O gal be reikalo... Juk bręstant pačioms ir kintant visuomenei, keičiasi ir santykis su kūnu. Juk mokytis pažinti save, tai – viso gyvenimo procesas...
Kokias savo savybes turėtume pabrėžti norėdamos tapti moteriškesnės?
Manau bet kokia pastanga pabrėžti ar išskirti kažkurią savo savybę yra iš anksto pasmerkta nesėkmei. Neįmanoma nieko dirbtinai sukurti. Taip pat ir moteriškumo. Moteris arba priima, myli ir gerbia save arba ne. Ir viena ir kita akivaizdžiai matosi.
Norėdamos būti moteriškomis, visų pirma, turime atsikratyti kompleksų ir labiau pasitikėti savimi.
Geišos – tarsi japonų moteriškumo mokyklos auklėtinės. Gal žinote dar kokių nors panašių pasaulyje veikiančių mokyklų?
Geišos, kurtizanės, heteros, vaidilutės – tai moterys, kurios gyveno iš savo moteriškumo. Joms būti moterimi reiškė ne turėti moterišką kūną, bet turėti profesiją pavadinimu „moteris“. Jas galėtume vadinti aukščiausio lygio profesionaliomis moterimis. Ką tai reiškia? Kaip ir bet kokioje paslaugų sferoje: klientas visada teisus, jokių „nenoriu, negaliu, nemalonu, nemoku“, visada taip ir niekada ne... Fantazuokite pačios.
Ar daug šiuo metu pasaulyje yra moterų įsidarbinusių pagal profesiją „moteris“? Oficialiai -nemanau. Privačiai – gali būti, bet tada mes to niekada nesužinosime. Tačiau kiekvienoje kultūroje egzistuoja moteriškumo mokymo tradicijos. Toks mokymas perduodamas iš kartos į kartą – perimame žinias apie moteriškumą iš mamos, močiutės, tetos, sesers, draugės. Mokomės, tiek, kiek norime.
Jei neklystu, mūsų šalyje, jos pradėtos steigti visai neseniai. Kaip jūs manote, kas tai nulėmė?
Manau, mes, kaip ir visas likęs pasaulis, labai patikėjome civilizacijos raida, naujomis technologijomis, progresu - „sena“ iškeitėme į „nauja“. Mes supainiojome technologijų raidą su žmogaus raida. Juk žmogaus psichika per paskutinį dvidešimtmetį ne ką tepasikeitė, o technologijos ne tik išaugo, bet ir tapo prieinamos plačiajai visuomenei - internetas, mobilieji telefonai ir t.t.
Neigdami sena – tradicijas, gyvą bendravimą, gyvenimo kokybę, ryšį su gamta, savo santykį su kūnu – prarandame prasmę, tikėjimą, sveikatą, gyvenimo kokybę. „Gyvenimo mokyklos“, „moteriškumo mokyklos“, „sėkmės mokymai“ dygsta kaip grybai po lietaus tik todėl, kad mes patys neberandame gyvenimo prasmės ir norime, kad kas nors ją suteiktų, „tiesingą, tikrą ir gerą“.
Iš tiesų, tai – krizė. Prasminė žmonijos krizė. Komfortas pasiekė tokį lygį, jog nebežinome kaip dar pagerinti savo gyvenimą, o išties trokštame vieno – prasmės arba kitaip - laimės.
Ir jums pasisekė, jeigu sutikote žmogų, kuris turi prasmę ir gali ja uždegti jus taip, kad imtumėt degti iš vidaus. Kad išmoktumėte savarankiškai, nuolat savo viduje kūrenti amžinąją tikėjimo ir prasmės ugnį. Kaip vaidilutės...
Ar lietuvės moteriškos? Kokie stipriausi jų moteriškumo bruožai?
Galiu pasakyti tik tiek, kad ir lietuvių tarpe turime „geišų“ – moterų, kurios mokosi būti moterimis, puoselėja ir tęsia moteriškumo meno tradicijas, perduoda jas savo dukroms, taip bandydamos įsisąmoninti bei įprasminti savo lytį ir savo, kaip moters, gyvenimą. Kad gyvenimas būtų prasmingas, laimingas ir įdomus...
Eglė Kvedaravičiūtė, 2011 m. sausis
Kas tai yra moteriškumas? Ar ši sąvoka turi vienareikšmišką atsakymą? Kodėl?
Apie moteriškumą, kaip apie „sąvoką“ kalbėti nesinori. Nes sąvokos – tai teorinė pamąstymų sritis. Man įdomiau moteriškumas kaip reiškinys, kaip realus procesas – kaip jis reiškiasi, kaip tveriasi, kaip atsikleidžia konkrečiame konkrečios moters gyvenime.
Man moteriškumas, tai – atvirumas ir lankstumas. Visose srityse: tiek širdies atvirumas, tiek minčių skaidrumas, tiek kūno lankstumas... Tai – tiesiog gebėjimas keistis, tekėjimas, laisvė, kūryba. Man moteriška moteris ta, kuri tveria aplink save grožį: su ja gera būti kartu, lengva bendrauti, ji atvira naujovėms, yra palaikanti ir besidominti, gyva, plastiška, dinamiška. Tokia moteris – tarsi upės tėkmė, kuri niekada nesustoja ir niekada nebūna tokia pati. Ji – nenuspėjama, kintanti, gal kiek chaotiška, bet todėl ir įdomi, traukianti...
Nuo ko priklauso moters moteriškumas? Ar moteriškumas įgimtas, ar išugdomas? Kaip jo galima išmokti?
Dažnai girdime - „moteriška moteris“, „vyriškas vyras“. Apie ką kalbame? Žinome, jog kiekvienai lyčiai yra priskiriamos tam tikros, jai būdingos, savybės: vyrams – ryžtingumas, tvirtumas, gebėjimas laikytis pasirinktos krypties.., moterims – jautrumas, plastiškumas, tolerancija... Tad „vyriškumas“ ir „moteriškumas“ dažniausiai suvokiamas kaip bendrų, kiekvienai lyčiai būdingų savybių rinkinys. O kai klausiame savęs: „ar aš pakankamai moteriška“, tai lyginame save su ta, visuotinai priimtina „norma“, tai yra tas pats, kas klausti savęs: „ar esu pakankamai priartėjusi prie vidutinybės?“
Aš apie moteriškumą kalbėčiau kaip apie gebėjimą priklausyti savo, moteriškąjai, lyčiai. O lytis, tai – visų pirma kūnas, kuris, kaip žinia, duotas gamtos, taigi – įgimtas ir unikalus. Tačiau turėti moterišką kūną ir būti moteriška, suprantame, nėra tas pats.
Moteriška moteris yra ta, kuri ne tik puoselėja savo kūną, bet ir turi gyvą, betarpišką santykį su juo. Tokia moteris žino, kas jai malonu, o kas ne. Ji myli savo kūną ir jaučiasi komfortiškai nepriklausomai nuo savo amžiaus, vaisingumo, svorio svyravimų ir visuomenės skiepijamų standartų apie „teisingą“ moters išvaizdą.
Taigi, tai, ką galime ugdyti savyje yra santykis su savo kūnu: kaip mes jame jaučiamės, kaip jį pažįstame ar juo pasitikime. Šis santykis turėtų būti formuojamas iš vidaus, iš savo vidinio pajautimo. Tai ir savo kūno estetikos, plastikos, sensorikos pažinimas bei lavinimas, gebėjimo patirti ir suteikti malonumą kitam ugdymas, išmanymas apie kūno procesus ir mokėjimas turėti nuolatinį energijos resursą.
Mokytis viso to galima ir pačiai savarankiškai, ir padedant mokytojui – žmogui, kuris pats turi gyvą santykį su savo kūnu, moka valdyti savo energetinį resursą, turi žinių bei gebėjimų kaip tai daryti. Žinoma, geriausias mokytojas – kita moteris. Pirmoji, dažnai ir vienintelė, tokia mokytoja yra mama. Jau būdamos motinos įsčiose patyrėme pirmąjį malonumą nuo prisilietimo, pirmąjį skausmą dėl motinos išgąsčio ar baimės. Tačiau užaugusios mes nustojame žiūrėti į kitą moterį, nustojame iš jos mokytis, nes jaučiamės pačios pilnavertėmis moterimis. O gal be reikalo... Juk bręstant pačioms ir kintant visuomenei, keičiasi ir santykis su kūnu. Juk mokytis pažinti save, tai – viso gyvenimo procesas...
Kokias savo savybes turėtume pabrėžti norėdamos tapti moteriškesnės?
Manau bet kokia pastanga pabrėžti ar išskirti kažkurią savo savybę yra iš anksto pasmerkta nesėkmei. Neįmanoma nieko dirbtinai sukurti. Taip pat ir moteriškumo. Moteris arba priima, myli ir gerbia save arba ne. Ir viena ir kita akivaizdžiai matosi.
Norėdamos būti moteriškomis, visų pirma, turime atsikratyti kompleksų ir labiau pasitikėti savimi.
Geišos – tarsi japonų moteriškumo mokyklos auklėtinės. Gal žinote dar kokių nors panašių pasaulyje veikiančių mokyklų?
Geišos, kurtizanės, heteros, vaidilutės – tai moterys, kurios gyveno iš savo moteriškumo. Joms būti moterimi reiškė ne turėti moterišką kūną, bet turėti profesiją pavadinimu „moteris“. Jas galėtume vadinti aukščiausio lygio profesionaliomis moterimis. Ką tai reiškia? Kaip ir bet kokioje paslaugų sferoje: klientas visada teisus, jokių „nenoriu, negaliu, nemalonu, nemoku“, visada taip ir niekada ne... Fantazuokite pačios.
Ar daug šiuo metu pasaulyje yra moterų įsidarbinusių pagal profesiją „moteris“? Oficialiai -nemanau. Privačiai – gali būti, bet tada mes to niekada nesužinosime. Tačiau kiekvienoje kultūroje egzistuoja moteriškumo mokymo tradicijos. Toks mokymas perduodamas iš kartos į kartą – perimame žinias apie moteriškumą iš mamos, močiutės, tetos, sesers, draugės. Mokomės, tiek, kiek norime.
Jei neklystu, mūsų šalyje, jos pradėtos steigti visai neseniai. Kaip jūs manote, kas tai nulėmė?
Manau, mes, kaip ir visas likęs pasaulis, labai patikėjome civilizacijos raida, naujomis technologijomis, progresu - „sena“ iškeitėme į „nauja“. Mes supainiojome technologijų raidą su žmogaus raida. Juk žmogaus psichika per paskutinį dvidešimtmetį ne ką tepasikeitė, o technologijos ne tik išaugo, bet ir tapo prieinamos plačiajai visuomenei - internetas, mobilieji telefonai ir t.t.
Neigdami sena – tradicijas, gyvą bendravimą, gyvenimo kokybę, ryšį su gamta, savo santykį su kūnu – prarandame prasmę, tikėjimą, sveikatą, gyvenimo kokybę. „Gyvenimo mokyklos“, „moteriškumo mokyklos“, „sėkmės mokymai“ dygsta kaip grybai po lietaus tik todėl, kad mes patys neberandame gyvenimo prasmės ir norime, kad kas nors ją suteiktų, „tiesingą, tikrą ir gerą“.
Iš tiesų, tai – krizė. Prasminė žmonijos krizė. Komfortas pasiekė tokį lygį, jog nebežinome kaip dar pagerinti savo gyvenimą, o išties trokštame vieno – prasmės arba kitaip - laimės.
Ir jums pasisekė, jeigu sutikote žmogų, kuris turi prasmę ir gali ja uždegti jus taip, kad imtumėt degti iš vidaus. Kad išmoktumėte savarankiškai, nuolat savo viduje kūrenti amžinąją tikėjimo ir prasmės ugnį. Kaip vaidilutės...
Ar lietuvės moteriškos? Kokie stipriausi jų moteriškumo bruožai?
Galiu pasakyti tik tiek, kad ir lietuvių tarpe turime „geišų“ – moterų, kurios mokosi būti moterimis, puoselėja ir tęsia moteriškumo meno tradicijas, perduoda jas savo dukroms, taip bandydamos įsisąmoninti bei įprasminti savo lytį ir savo, kaip moters, gyvenimą. Kad gyvenimas būtų prasmingas, laimingas ir įdomus...
|
| ||||
